Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje jos atšventinimo 25-mečio ir naujų vargonų palaiminimo proga (2017-03-26)
Švenčiame IV gavėnios sekmadienį, kuris vadinamas džiaugsmo sekmadieniu, vis labiau kreipiančiu mus link Velykų. Krikščionio džiaugsmas kyla iš tikėjimo ir tikėjimas jį palaiko. Esame apšviesti ir todėl šloviname Tą, kuris teikia mums šviesą. Šviesa ir žodis yra mūsų gyvenimo sąlyga. Pradžioje Dievas savo žodžiu sukūrė šviesą: „Dievas tarė: ‘Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 3). Kai Viešpats mus apšviečia, esame stiprūs ir su psalmininku galime giedoti: „VIEŠPATS – mano šviesa ir pagalba, ko gi turėčiau bijotis?“ (Ps 27, 1).
Evangelija pasakoja apie aklo žmogaus išgydymą. Jėzus atveria akis ir neregys pamato pasaulį, savo brolius ir seseris, o svarbiausia – pažįsta Jėzų kaip gyvybės Viešpatį ir pasaulio šviesą (plg. Jn 8, 12). Išgydytasis apdovanojamas dvigubai: gauna ne tik akių, bet ir tikėjimo šviesą.
Gavėnia taip pat praregėjimo laikas. Kas pažįsta Kristų – kaip krikštui besirengiantys katechumenai – tikrai praregi. Jėzus atėjo nešti akliesiems regėjimo (plg. Lk 4, 18). Jis kiekvieną pagydo ir apšviečia, kaip akląjį, kad pagaliau pamatytume, kur yra išgelbėjimas, kad rastume kelią, vedantį į gyvenimą, kad atvertume gyvojo vandens šaltinį, kaip samarietė prie Jokūbo šulinio.
O kad matytume širdimi tikėjimo šviesoje. Matome kitus suklumpančius – kad matytume Kristų kenčiantį juose. Matome blogį pasaulyje – kad atpažintume Viešpatį, rašantį tiesiai ant mūsų kreivų linijų. Matome savo silpnumą – kad pastebėtume Jėzų, atėjusį ieškoti nusidėjėlių ir gydyti sergančiųjų. Matome kryžių ir žaizdas – kad priimtume Kristaus Velykų pergalę prieš mirtį ir nuodėmę.
Dievas atveria ne tik akis, bet ir burną: kad galėtume matyti ir Jį šlovinti. Kai akys atsimerkia, lūpos atsiveria šlovinimui. Šlovina tas, kas mato nuostabius Dievo darbus. Jei žmogus nepatiki Dievo veikimu, lieka nebylys, kaip angelą sutikęs Zacharijas. Tikra kalba – pripažinti ir išpažinti tai, ką Dievas yra nuveikęs. Jei to nesugeba pamatyti, lieka nebylys, nors be paliovos kalbėtų. Todėl tikroji reginčioji buvo Marija – patikėjusi angelo žinia ir priėmusi Dievo žodį: į ausis, į širdį, o Šventosios Dvasios veikimu – ir į savo įsčias. Jos giesmė – iškalbingiausias tikėjimo išpažinimas: „Mano siela šlovina Viešpatį <...> didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 47. 49).
Kai širdis kupina, nepasitenkiname pasakodami ir giedodami tai, ką Viešpats padarė. Norime pasitelkti visą kūriniją, kviesdami, kad ir ji įsijungtų į Dievo šlovinimo chorą. Vargonų garsas – lyg visos kūrinijos aidas. Jis paremia ir pratęsia paties žmogaus balsą, išreikšdamas ir skatindamas tą patį šlovinimo troškimą. Šv. Augustinas yra pasakęs, kad „per ausų džiaugsmą, dvasia gali pakilti į maldingumo erdvę“.
Bažnytinės muzikos globėja šv. Cecilija kartais vaizduojama grojanti vargonais. Tai neturi istorinio pagrindo ir atsirado iš vieno viduramžių rašytojo užuominos, kad šv. Cecilijos vestuvėse grojant vargonams jos širdis giedojo vienam Dievui. Iš šios užuominos kai kas pamanė, kad ir ji pati grojo šiuo instrumentu. Tačiau legenda mums atskleidžia vieną tiesą: vargonai groja ir Dievas šlovinamas kartu. 150-oje psalmėje, kuri vainikuoja visą psalmyną, ši tiesa labai gražiai išreikšta: „Šlovinkite VIEŠPATĮ! Šlovinkite jį už jo didžius darbus, Šlovinkite jį ragų gaudesiu, šlovinkite jį arfa ir lyra! Šlovinkite jį stygomis ir dūdomis! Visi, kas gyvas, tešlovina VIEŠPATĮ!“
Linkiu, kad prieš 25 metus atšventinta seserų benediktinių Šv. Mikalojaus bažnyčia būtų lyg miestas ant kalno, ugnis žibintuve, t. y. matomas jos ženklas tegu rodo kryptį į Viešpatį. Vienuolynas taip pat yra Dievo šlovinimo vieta – tų, kurios pamatė ir patikėjo, kad Viešpats neša išgelbėjimą. Tegul čia skamba išgelbėtųjų himnas, kaip perėjus Raudonąją jūrą Mozės sesers Mirjamos: „Giedokite VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo.“
Džiaugiamės šiuo gavėnios sekmadieniu, nors dar ne Velykos. Jau galime džiūgauti ir mūsų istorijos šiandiena, nors dar laukia tolimas kelias į Dievo dovanojamą žemę.
